Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II-III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos - vilnonių ir lininių verpalų. Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus (pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir lininiai trinyčiai - vasariniams darbo drabužiams, maišams.
IX-XIII a. kapinynuose rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų, austų daugiausia trinyte technika, keturiomis nytimis - eglute. Iš audinių fragmentų matyti, kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose audė vyrai - atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžiaga - milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis nevelta audinys - milelis (čerkasas) - vartoti šiltiems viršutiniams drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros, audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos.
Vilnoniai audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vartoti medvilninius siūlus, o nuo XIX a. Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arba sugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškų ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes: servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII-XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų.
XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies rūdimis. XIX a. Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai (rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab.-XX a. pradžios lovatiesės-kapos) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinami baltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriais išgaunami geometriniai raštai. Gūnios, XVIII a.-XIX a. pradžios lovatiesės, audiniai drabužiams (ypač moterų) ir kt. buvo dažomi įvairiausiomis spalvomis. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra skirtingas. Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija. Audiniai išmarginti geometriniais raštais, ritmiškai kartodamiesi, jie sudaro raiškų grafinį piešinį. Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštų kompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose - smulkesni raštai. Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų komponavimas.
Romantizmo įtaka XIX a. pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė dėmesį į tautinio-regioninio identiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas, tautodailę, tradicinę aprangą. Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jos pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija. Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių - išilginiai ryškių sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai. Drabužiai atspindi ekonominę padėtį. Neturtingos valstietės daugiau dėvėjo lininius, pakulinius, rečiau vilnonius drabužius. Pasiturinčiosios įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį rengimosi stilių ilgiau išlaikė neturtingosios. Iš drabužių matyti ir ekonominė etnoregioninių rajonų būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a. audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių audinių. Vieni seniausių audinių - rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai - buvo lininiai. Jų pakraščiuose - raudoni, rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magiškos prasmės ir saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai, pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Tautiniai drabužiai (aukštaičių, dzūkų, žemaičių) ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis. Paprasto kasdieninio drabužio paskirtis - ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai - iš pašukinio audinio. Marškininių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai - pašukiniai, pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. Kasdieninės liemenės siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginės vilnonės ar pusvilnonės puošiamos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais. Jau XVIII a. liemenės buvo siuvamos iš pirktinių medžiagų, o sijonai ir kitos kostiumo dalys - iš naminių net iki XX a. pradžios. Prijuostės - viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės visuose etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltos lininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės - keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a. Juostos - taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai - vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne - raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX a. Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles, merginos - galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai - tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. Nuometas, arba palmetis, - vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis - 3-4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis - lygus baltas, dvinytis, išeiginis - dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdieninės audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės - austos, siuvinėtos kiauraraščiu. Prijuostės, languoti sijonai kai kur buvo dėvimi net iki XX a. šeštojo dešimties metų. Seniausi marškiniai buvo siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais, krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlais augaliniu bei geometriniu raštu. Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai. Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Dzūkių liemenės - lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusios baltos, panašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiais pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno prijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų skersiniais ruoželiais, dugne - raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a. paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais - Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltos medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau - siuvinėtos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituose etnografiniuose regionuose. Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai - vilnonių ir skaisgijų siūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Be rinktinių juostų, dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos. Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų - ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų, ataudai - iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų: raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų: žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ir mėlynų žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ir dantytais ruoželiais. Žemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijų spalvų. Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlų sulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir didelės skaros. Vienos seniausių - skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnas baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda, balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros. Plungės, Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros - raudona su juoda. Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma, papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku. Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės, išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Seniausi sijonai dažniausiai languoti - balti, juodi, dvinyčiai. Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai - iš vilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo iš linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė, mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis - iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės, languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų ruoželiai. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys - tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai - vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais...
Tradiciniu būdu, senovinėmis staklėmis, iš natūralių siūlų audžiami audiniai tautiniams rūbams yra kokybės ir kruopštaus darbo rezultatas. Audimo amatas tai kruopštus ir kūrybingas procesas, puoselėjantis ir išsaugantis senovės tradicijas, raštus, atspindinčius mūsų kultūrinę tapatybę. Tautinis rūbas šiandien yra svarbus tautos simbolis, mūsų protėvių grožio supratimo ir nagingumo atspindys, tai XIX a. valstiečių išeiginė apranga. Zita Paulikienė - tradicinio senojo audimo amato puoselėtoja, audžianti audinius tautiniams lietuviškiems rūbams apie keturiasdešimt metų.2009 metais suteiktas sertifikuotų tautinio paveldo produktų kūrėjo statusas.2012 m. įrašyta į Klaipėdos rajono tradicinės kultūros vertybių registrą.2016 m. Turite klausimų ar norite pateikti užsakymą. Kiekvienas siuvimo projektas prasideda nuo vieno esminio klausimo: kaip išsirinkti audinį, kuris atitiktų drabužio paskirtį, jūsų viziją ir siuvimo įgūdžius? Tinkamo audinio parinkimas yra pusė sėkmės kuriant patogų, ilgaamžį ir estetiškai patrauklų drabužį. Šis išsamus gidas padės jums naršyti audinių pasaulyje ir priimti geriausius sprendimus.Supraskite savo projektą ir poreikiusPrieš pasineriant į audinių įvairovę, pirmiausia aiškiai apibrėžkite, kokį drabužį ketinate siūti. Ar tai bus kasdienė palaidinė, elegantiška suknelė, sportinis kostiumas, o gal šilta striukė? Kiekvienas drabužio tipas reikalauja skirtingų audinio savybių.Apsvarstykite, kam ir kada bus dėvimas drabužis. Ar jam reikės tamprumo, atsparumo vandeniui, geros ventiliacijos, o gal šilumos? Šie aspektai padės susiaurinti paiešką ir tiksliau atsakyti į klausimą, kaip išsirinkti audinį.Audinio sudėtis - raktas į sėkmęAudinio sudėtis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių jo savybes ir tinkamumą konkrečiam projektui. Skirtingi pluoštai suteikia audiniui unikalų kritimą, tekstūrą, patvarumą ir priežiūros reikalavimus.Natūralūs pluoštaiNatūralūs pluoštai, tokie kaip medvilnė, linas, vilna ir šilkas, yra vertinami dėl savo kvėpuojančių savybų, komforto ir natūralios išvaizdos. Medvilnė yra universali, tvirta ir lengvai prižiūrima, puikiai tinka kasdieniams drabužiams, o linas - idealus vasarai dėl savo vėsos ir atsparumo. Vilna pasižymi puikiomis šilumos izoliacinėmis savybėmis ir yra atspari glamžymuisi, tinka elegantiškiems paltams ar kostiumams.Šilkas, su savo prabangiu blizgesiu ir švelnumu, yra puikus pasirinkimas vakariniams drabužiams ar apatiniam trikotažui. Renkantis natūralius audinius, svarbu atkreipti dėmesį į jų polinkį glamžytis ir specifinius priežiūros reikalavimus. Kiekvienas, besidomintis, kaip išsirinkti audinį, turėtų įvertinti šias natūralių pluoštų savybes.Sintetiniai ir perdirbti pluoštaiSintetiniai pluoštai, pavyzdžiui, poliesteris, nailonas ir elastanas, siūlo ilgaamžiškumą, atsparumą glamžymuisi ir greitą džiūvimą. Jie dažnai naudojami sportiniuose drabužiuose, viršutiniuose rūbuose ir ten, kur reikalingas tamprumas. Viskozė, nors ir gaminama iš natūralios celiuliozės, pasižymi šilko švelnumu ir geru kritimu, tačiau gali būti linkusi glamžytis.Elastanas, dažnai žinomas kaip Spandex ar Lycra, suteikia audiniui tamprumo ir elastingumo, todėl yra neatsiejama daugelio patogių drabužių dalis. Šie audiniai puikiai tinka tiems, kurie ieško atsparumo ir lengvos priežiūros sprendimų. Pavyzdžiui, mūsų softshell audiniai yra puikus pavyzdys, kaip sintetiniai pluoštai sujungiami, kad sukurtų funkcionalų ir atsparų audinį lauko veiklai.Mišrūs audiniaiMišrūs audiniai jungia kelių pluoštų geriausias savybes, siekiant sukurti optimalų balansą. Pavyzdžiui, medvilnės ir poliesterio mišinys sujungia medvilnės minkštumą su poliesterio ilgaamžiškumu ir atsparumu glamžymuisi. Tai leidžia sukurti audinius, kurie yra patogūs, lengvai prižiūrimi ir ilgaamžiai. Jų pasirinkimas yra protingas žingsnis, jei norite išnaudoti skirtingų pluoštų privalumus viename audinyje.Dažnai sutinkamas medvilnės ir elastano mišinys suteikia audiniui tamprumo, kas yra ypač svarbu patogiems drabužiams, tokiems kaip marškinėliai ar tamprės. Mūsų plona medvilnė / jersis yra puikus pavyzdys - ji yra minkšta, kvėpuojanti ir šiek tiek tampri, idealiai tinkanti kasdieniams drabužiams. Mišrūs audiniai yra puikus pasirinkimas, jei norite suderinti kelias audinio savybes.Audinio savybės ir tekstūraBe sudėties, svarbu atsižvelgti ir į kitas audinio savybes, kurios turės įtakos galutiniam drabužio vaizdui ir patogumui. Audinio kritimas (drape) nurodo, kaip audinys krenta ir formuoja raukšles - ar jis bus standus, ar švelniai tekantis. Audinio svoris (gramažas) lemia, ar drabužis bus lengvas ir vėsus, ar sunkus ir šiltas.Tamprumas (stretch) yra ypač svarbus aptemptiems drabužiams, sportinei aprangai ir visur, kur reikalinga judėjimo laisvė. Kvėpavimas (breathability) užtikrina komfortą šiltu oru, leisdamas odai kvėpuoti. Ieškant atsakymo į klausimą, kaip išsirinkti audinį, įvertinkite ir audinio tekstūrą - ar jis bus lygus, pūkuotas, raštuotas ar struktūrinis.Praktiniai patarimai renkantis audinį internetuPirkdami audinius internetu, neturite galimybės paliesti ar apžiūrėti audinio gyvai. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į parduotuvės pateikiamą informaciją. Visada atidžiai perskaitykite audinio aprašymą, kuriame nurodoma sudėtis, plotis, svoris ir priežiūros rekomendacijos.Atkreipkite dėmesį į nuotraukas, kurios gali perteikti audinio tekstūrą ir kritimą. Jei įmanoma, peržiūrėkite klientų atsiliepimus. Mūsų internetinėje parduotuvėje tryspeledos.lt stengiamės pateikti kuo detalesnę informaciją ir aukštos kokybės nuotraukas, kad jums būtų lengviau apsispręsti. Visada patikrinkite visus mūsų siūlomus audiniai, kad rastumėte geriausią variantą savo projektui.Nepamirškite įvertinti savo siuvimo įgūdžių lygio. Kai kurie audiniai, pavyzdžiui, šilkas ar labai slidūs audiniai, gali būti sudėtingesni siūti pradedantiesiems. Pradėkite nuo lengviau valdomų audinių, tokių kaip medvilnė ar linas, ir palaipsniui pereikite prie sudėtingesnių. Teisingai atsakę į klausimą, kaip išsirinkti audinį, sutaupysite laiko ir išvengsite nusivylimų.Dažniausiai užduodami klausimaiKaip išsirinkti audinį pagal sezoną?Pagal sezoną audinį rinkitės atsižvelgdami į jo šilumos ir kvėpavimo savybes. Pavasariui ir vasarai puikiai tinka lengvi, kvėpuojantys audiniai, tokie kaip medvilnė, linas, plona viskozė ar šilkas. Rudeniui ir žiemai rinkitės šiltesnius ir sunkesnius audinius, pavyzdžiui, vilną, flanelę, trikotažą su pūkeliu arba softshell audiniai lauko drabužiams.Koks audinys tinka pradedantiesiems siuvėjams?Pradedantiesiems siuvėjams rekomenduojama rinktis stabilus, nestamprius ir neslidžius audinius. Puikiai tinka vidutinio storio medvilnė (pvz., poplinas, drobelė), linas ar tvirtesnis medvilninis audinys. Venkite slidžių audinių, tokių kaip šilkas ar satinas, bei labai tamprių audinių, pavyzdžiui, plonos viskozės ar tamprūs jersio audiniai su dideliu elastano kiekiu, kol neįgysite daugiau patirties. Mūsų plona medvilnė / jersis su nedideliu tamprumu taip pat gali būti tinkamas pasirinkimas, jei renkatės paprastą modelį.Ar reikia skalbti audinį prieš siuvimą?Taip, beveik visada rekomenduojama skalbti audinį prieš siuvimą. Dauguma audinių, ypač natūralūs pluoštai kaip medvilnė, linas ar vilna, gali susitraukti po pirmo skalbimo. Išskalbus audinį iš anksto, užtikrinsite, kad gatavas drabužis išlaikys savo dydį ir formą. Skalbkite audinį taip, kaip skalbsite gatavą drabužį, atsižvelgdami į gamintojo rekomendacijas. Prieš 30 metų vienareikšmiškai buvo galima teigti, kad kur kas geresni yra natūralūs audiniai, bet šiuolaikinė sintetika turi pranašumų lyginant su natūralaus pluošto audiniais, pastebi Lietuvos tekstilės instituto (LTI) direktorė Aušra Abraitienė. „Tačiau renkantis tarp sintetinio ir natūralaus audinio, reikia atkreipti dėmesį į tai, kokia veikla užsiimsite dėvėdami drabužį“, - komentuoja A. LTI direktorė pabrėžia, kad šiuo metu nebėra taip, jog vieną drabužį dėvime visais gyvenimo atvejais, užsiimdami skirtingomis veiklomis: „Jei žmogus aktyviai sportuoja ir išskiria daug drėgmės, tai dėvėdamas natūralų audinį, jis nuolat bus šlapias. Reikia tokio audinio, kuris padėtų to išvengti. Čia į pagalbą ateina šiuolaikinė sintetika. KTU Aprangos ir polimerinių gaminių technologijos katedros profesorės Virginijos Daukantienės teigimu, intensyvaus laisvalaikio ar žiemos sporto apranga turėtų būti pagaminta iš dvisluoksnių medžiagų, kurių vidinis sluoksnis sudarytas iš drėgmės neabsorbuojančių sintetinių pluoštų siūlų, o išorinis sluoksnis gaminamas iš gerai drėgmę absorbuojančių pluoštų, tokių kaip medvilnė. „Susikaupęs prakaitas labai sparčiai perduodamas į išorinį drabužio sluoksnį, iš kurio jis išgarinamas. Vidinis sluoksnis išlieka arba greitai tampa sausas“, - teigia V. „Bėgiojant lauke labai tiks neopreninio audinio drabužiai. Šis audinys sulaiko šilumą, tačiau leidžia kvėpuoti odai. Treniruoklių salėse tinka pati įvairiausia apranga. Anot B. A. Abraitienės teigimu, paprastame prekybos centre tikrai gerų, tinkamų sportui drabužių ieškoti neverta. Pasak LTI direktorės, vilna yra pats šilčiausias natūralus pluoštas, tad šaltu metų laiku iš jos pagaminti drabužiai yra beveik nepakeičiami: „Vis dažniau kalbama, kad vilną reikia sugrąžinti naujam gyvenimui. Kurį laiką sintetika buvo uzurpavusi drabužių pramonę, buvo manoma, kad ji gali išstumti natūralias medžiagas. Savo ruožtu V. Daukantienė teigia, kad labai šaltos žiemos metu medvilniniai, viskoziniai, bambuko pluoštų apatiniai drabužiai gali būti pakeiami naujos kartos merinosų vilnos arba poliesterio mikropluoštų megztiniais gaminiais. „Naujos kartos sintetiniai pluoštai, ypatingai mikropluoštai, šiuo atveju turi pranašumą, nes gerai praleidžia prakaitą iš po drabužiais esančios erdvės ir jo nekaupia savo struktūroje. Ypatingai svarbu, kad šios medžiagos būtų minkštos, švelnios ir nedirgintų odos“, - tikina V. KTU profesorės teigimu, dirbant ramų darbą biure, patartina dėvėti medvilnės, šilko, bambuko, viskozės megztinių medžiagų apatinius drabužius, šilkines palaidines, kokybiškus medvilninius marškinius, šukuotinės vilnos kostiumus, kašmyro megztinius bei liemenes. „Suknelės ir kostiumai, pagaminti iš aukštos kokybės šukuotinės vilnos audinių, gražiau atrodo, geriau kvėpuoja ir yra šiltesni, lyginant su analogiškais iš sintetinių audinių. Tačiau didesniu formos stabilumu, ilgaamžiškumu ir mažesniu glamžumu pasižymi pusvilnonių kostiuminių ar sintetinių audinių gaminiai“, - pažymi V. Nuo šalčio natūralūs audiniai apsaugoti gali puikiai, o štai nuo drėgmės gelbsti tik sintetiniai. „Visi natūralūs audiniai sugeria drėgmę, todėl tampa nemalonu. Drėgnam orui reikalingas apsauginis audinys ir jis, aišku, bus sintetinis“, - sako A. V. Daukantienė pasakoja, kad natūralių celiuliozinių pluoštų (pvz., medvilnės, linų, bambuko) bei regeneruotos celiuliozės pluoštų (pvz., viskozės, lajocelio, modalinio), taip pat ir baltyminio vilnos pluošto, drabužiai labai gerai sugeria garus ir skysčius (išskyrus vilną), tačiau juos išgarina labai lėtai. Todėl labai šiltoje aplinkoje drėgnose medžiagose, neapdorotose antibakterine apdaila, gali kauptis bakterijos. „Kalbant apie viršutinius drabužius, verta paminėti, kad visais atvejais sintetinių pluoštų drabužių priežiūra eksploatacijos procese yra paprastesnė, nes jie gali būti skalbiami. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad sintetiniams pluoštams sudėtinga varžytis su natūraliais pluoštais lyginant jų funkcines savybes, o natūraliems su sintetininiais - lyginant dėvimąsias savybes“, - pažymi V. A. Abraitienės teigimu, tai, ar žmogui labiau tiks sintetika, ar natūralus audinys, priklauso ir nuo žmogaus organizmo.
tags: #ar #etnografiniams #muziejams #reikalingi #senoviniai #audiniai