900 žingsnių į jūrą Grafo Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva 1882 m. pastatytasis 900 žingsnių arba 380 m medinis tiltas į jūrą buvo skirtas jūra gabenamų krovinių dislokacijai, tad atliko tik įprasčiausios prieplaukos funkciją. Jo grafams reikėjo, nes rūpėjo, kaip patogiau išgabenti Vilimiškės plytinės produkciją. Vilimiškės kaime (Palangos vlsč.) grafui priklaususioje plytinėje pagamintos plytos siauruoju geležinkeliu arkliais buvo atvežamos iki pat tilto pradžios. Čia produkcija perdedama į vežimėlius ant bėgių ir jais stumiama į prieplaukos galą, kur sukraunama į laivus.
Liudas Noreika 1914 m. leidinyje „Vairas“ rašė, kad tokiu būdu prekyba truko ganėtinai neilgai: „Paskutinį, rodos, kartą senasis tiltas bepatarnavo prekybai apie 1899-1900 metus, kada vokiečių prekijai išvežė laivu į Prūsus kelius šimtus apylinkės žemaičių suvežtų akmenų ašių.“ Kodėl nutrūko ši veikla, istoriografijoje versijos yra dvi. Pirmojoje teigiama, kad XIX a. pabaigoje dėl susidariusių seklumų tiltą bandyta nesėkmingai prailginti, tačiau, nebelikus galimybės švartuotis laivams, tilto funkcija liko tik pramoginė. Šią versiją palaikė ir „Vilties“ korespondentas L. Noreika: „Jūros dugnas apie Palangą yra labai slesnas ir smiltingas, vilnys greitai prinešė aplink tiltą daug smėlių, ir laivas ilgainiui negalėjo prie jo prieiti.“
Pradžioje prieplauką dar buvo bandoma gelbėti, iš sausumos traukiant sukaltus polius ir kalant juos toliau į jūrą, o užneštus akmenis panaudojant bažnyčios statybai. Tuo pat metu buvo gilinama priekrantė. Deja, šie veiksmai prieplaukos neišgelbėjo. Antrojoje versijoje tvirtinama, kad ilgainiui Palangoje gaminamų plytų poreikis sumažėjo, ir jų transportavimas laivais paprasčiausiai sustojo. Ištuštėjusią vietą pamėgo vis populiarėjančio kurorto svečiai, kuriems tiltas į jūrą tapo pasivaikščiojimų, susitikimų vieta, neretai ir įvairių tarpusavio varžytinių vieta.
Apie prekybinę laivybą Palangoje spaudoje neaptinkama ypatingai daug žinių. Dažniausiai visur rašoma apie 1889-1890 m. pirmyn-atgal kursavusį 12 vagonų talpos garlaivį, vadintą „Phoenix“ („Fenikso“) vardu, kuris du kartus per savaitę kursavo tarp Palangos ir Liepojos, gabendamas poilsiautojus, prekes ir plytas. Apie būtent šį paties grafo garlaivį pirmą kartą žinios, pasak Ramunės Lenkimaitės, pasirodė 1893 m. periodiniame leidinyje „Obzor Kurliandskoj gubernii“, kur paminėta, kad 1889 m. viduryje įsigyta 1871 m. Švedijoje statyta jūrinė transporto priemonė.
Priešingai, negu apie garlaivį „Phoenix“, rečiau viešojoje erdvėje girdėtų žinių, susijusių su laivybos istorija Palangoje, galima aptikti prieš daugiau nei 130 m. prancūzų kalba leistame rankraštiniame savaitraštyje „La Limande“ („Plekšnė“). Pirmuosiuose dviejuose numeriuose šios žinios patenka į vietos kronikos rubriką, vėliau joms išskirta atskira skiltis - Jūros kronika, tiesa, šiame leidinyje daugiau nebepasikartojusi. 1886 m. birželio 22 d. numeryje pateikta informacija leidžia daryti prielaidą, kad įplaukęs burlaivis „Lisette“ („Lizetė“) buvo pirmasis naujoje prieplaukoje.
Grafo Juozapo Tiškevičiaus vaikų, greičiausiai pas tėvus vasarojančio sūnaus Vladislovo Tiškevičiaus, rengtame „La Limande“ skaitytojai informuoti: „Birželio 16 d., po ilgos ir pavojingos kelionės grafo burlaivis „Lisette“ („Lizetė“) pirmą kartą prisišvartavo Palangos uoste. Šis, atrodo, pats savaime nereikšmingas faktas pradžiugino ne tik miesto, bet ir apylinkių gyventojus. Nuo ryto iki vakaro paplūdimyje buvo matyti gausios pirmojo laivo pasveikinti susirinkusios minios. Ne tik Kuršo, bet ir Kauno gubernijų prekeiviai jam patikėjo savo prekes nugabenti į Liepoją. Pakrovus laivą ir kapitonui beduodant signalą pajudėti, sutrukdė muitinė. Būdamas vokietis, negalėjo pateikti paaiškinimų ir turėjo atidėti išvykimą. Naktį laivui ilsėtis trukdė audra, o jis, pakovojęs su vėju ir bangomis, nusileido gamtos jėgoms ir sudužo uoste. Rytojaus rytą sugadintas laivas muitinės kareivių ir žvejų buvo ištrauktas iš vandens.“
Šio burlaivio atvykimas, matyti, buvo ilgai planuotas įvykis, neatsitiktinis. Jį pasitiko ne tik vasarojanti publika, bet ir tikslingai iš tolėliau atvykę prekeiviai su prekėmis. Kitame numeryje, išėjusiame 1886 m. birželio 29 d., pasirodė tik trumpa žinutė: „Mus prašo įspėti suinteresuotus asmenis, kad dėl nenumatytų priežasčių laivo „Lisette“ remonto iki šiol nebuvo galima baigti. Tačiau spėjama, kad jis reguliariai plauks nuo kitos savaitės.“ Trečiajame „La Limande“ savaitraščio numeryje, išleistame liepą, įvesta viltingai skambanti Jūros kronika. Joje išsamiai aprašomas tragiškas laivo likimas: „Liepos 2 d. buvo numatytas „Lisette“ išvykimas. Nuo pat ryto buvo matoma šimtinė kareivių ir žvejų, kraunančių laivą, kuris į apvaizdos rankas turėjo būti atiduotas antrą kartą. Paties grafo atvykimas skatino kareivius, jie su įkarščiu dirbo. [...] Tačiau ant drąsaus laivo įpykęs ir įsiutęs Neptūnas nusprendė jam atkeršyti, ką netrukus ir padarė. [...] Saulė dingo, ir tamsa jau buvo užslinkusi ant paplūdimio, kai, akimirką pūstelėjus palankiam vėjui, laivas paliko mūsų krantus ir pasuko įprastine kryptimi. Tačiau Neptūnas jam neleido dingti už horizonto. Pasipūtęs iš tuštybės, jis panoro, kad visatos akivaizdoje įvyktų ši širdį draskanti drama. Staiga priešinis brizas bloškė laivą kranto link. [...] Rytojaus rytą bangų išmestos nuolaužos visiems liūdnai pranešė „Lisette“ nuskendus.“
Šios trys žinutės apie nuskendusį grafo burlaivį atskleidžia ne tik gamtos galią, bet ir Palangos valsčiaus žmonių gyvenseną, deja, dažnai priklausomą nuo jūros, vėjo stichijų. Laivo skendimas - laikraštyje mitologizuojamas, minimos dievybės Neptūnas ir Eolas (vėjų dievas). Turbūt, būtent šio laivo griaučius, kyšojusius šalia tilto iš po smėlio, straipsnyje „Palangos uostas ir tiltas į jūrą“ aptakiai mini Ramunė Lenkimaitė, rašydama, kad jie dar ilgai buvo matyti.
Poilsio ir kultūros pasažai Čiurlionių romantiškoji promenada jūron Neišsipildžius ambicingiems prekybinės laivybos planams, iš tilto ilgam liko Tiškevičiaus bulvaro (nuo 1924 m. - J. Basanavičiaus g.) tęsinys - promenada jūrom. Ją itin mėgo kaip pasimatymų ir pasivaikščiojimų vietą vasarotojai, tarp jų ir Sofija Kymantaitė, būsima Čiurlionienė, bei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tiltas jūron, regimi saulėlydžiai, spalvingos debesų kupetos, žuvėdrų pulkai tapo genijų įkvėpimo šaltiniais: vienas - rašė, kitas - tapė, kūrė muziką. Ant jo pavakare vykdavo ir sužadėtinių pasimatymai: „Palangoje... Ir dar nepasimatę. Konstantinas atvažiavo truputį anksčiau, negu žadėjęs - ėjo ir ėjo ant tilto, o aš atėjau paskirtą valandą! Šviesus popietis, banguojanti jūra, tiltas beveik tuščias; iš tilto galo ateina dvi vyriškos figūros - viena nepažįstama... Matau, kaip Konstantinas atsisveikina su nepažįstamu, jau prie manęs, ima mano ranką, bučiuoja, ima mane už parankės, ir einame į tilto galą. Nėra žodžių. Reikia apsiprasti - juk nesimatėme bene 2 ar 3 savaites. - Pagaliau! Kada atvažiavai? - Užvakar pavakary, iš Liepojos su arkliais. ¬ Kodėl... kodėl neatėjai, juk žinojai, kur gyvensiu. - Beveik visą dieną išbuvau ant tilto ¬ tai buvo taip puikiai sugalvota pasimatyti Palangoje pirmą kartą ant tilto...“ - mena Sofija 1908-ųjų liepą įvykusį įsimylėjęs pasimatymas. Ir iš tiesų, tilto promenadoje, vasarodami, ypatingai mėgdavę leisti vakarus. 1908 m. liepa-rugpjūtis kūrybiškai jiems - itin vaisingi. Išsiilgęs tapybos, Mikalojus Konstantinas, ankstyvą rytą išsimaudęs jūroje, dienomis tapydavo paveikslus, o po ketvirtos valandos, vėlyvas popietės laikas skirtas tik jiems dviem: „Tolimi pasivaikščiojimai, ir vis taip, kad saulėlydžiui būtume pajūryje. [...] - Barbarai! Saulė leidžiasi - kasdien nesulyginami paveikslai debesyse, kasdien kitokia jūra, o jie lekia ryti... - Tegu, - sakau aš, - mes pasiliekame - saulė mums leidžiasi. O žuvėdrų kiek tada buvo! Dabar retai kada pamatai vieną kitą. Taip ir praslinko ta vasara kaip viena akimirka“ , - atsimena Sofija.
Palangos jūros tiltas iki pat šių dienų vasarotojams yra patraukli pasimatymų vieta. Tai vienas lankomiausių objektų kurorte. Ilgainiui jį priimta laikyti miesto simboliu. 1961 metais, skvere prie jūros tilto, pastatyta dar vienu kurorto simboliu tapusi skulptūra „Jūratė ir Kastytis“ (skulptorė - N. Gaigalaitė). Jūros šventės ištakos - Palangoje Tarpukariu jūros reikšmė valstybei taip pat vertinta. Buvo įkurta Lietuvos jūros draugija. 1925 m. vasarą Lietuvos jūros draugija turėjo skyrius Šilutėje, Kretingoje, Dotnuvoje, Šiauliuose ir Kaune, o Klaipėdos skyriuje jau buvo net 190 narių. Draugijos veiklos programos šviečiamąjį sklaidos uždavinį tikėtasi įvykdyti, organizuojant Jūros dieną visoje Lietuvoje, pirmąją surengiant Palangoje. Atgimė grafo Juozapo Tiškevičiaus svajonė - uostamiesčio vizija pajūryje. Tiesa, šįkart nebe Palangoje, o Šventojoje. Su tiltu į jūrą susijusi kita svarbi istorinė Lietuvos kultūros detalė - įvykusi pirmoji Jūros šventė, kurią 1925 m. rugpjūčio 2 d. suruošė Lietuvos jūros draugija. Ši šventė atsirado iš siekio ugdyti jūrinės valstybės strategiją. Jūros dienai paruošti sudarytas komitetas bei įvairios komisijos: Susisiekimo, Koncertų ir Pasilinksminimo, Loterijos ir Švietimo. Pirmosios Jūros dienos dalyviai susipažino su jūra ir praktiškai - tie, kurie vyko iš Klaipėdos į Palangą nedideliu garlaiviu, patyrė stipraus jūros bangavimo poveikį, kentėjo nuo jūrligės. Visai kitaip nutiko per 1934 m. liepos 22 d. Lietuvos tautininkų sąjungos surengtą Jūros dieną Šventosios uoste. Į šventę susirinko apylinkių gyventojai ir keli šimtai poilsiautojų iš Palangos, dalis jų į Šventąją atkeliavo, nuo pat jūros tilto įsėdę į vietinių žvejų motorlaivius. Jūros dienoje Šventojoje apsilankė ir prezidentas Antanas Smetona.
Rolę pramogose su Lietuvos jūros draugija išlaikė ir motoriniai laivai: „Bangpūtis“ long-barjeras buvo vienas iš jų. 1935 m. birželio 13 d. „Lietuvos Aide“ rašoma, kad ant tilto galo pastatytas kioskas, o birželio 22 d. skelbimų skiltyje, nurodant kurortinius Palangos privalumus, minimi ne tik galimi pasivaikščiojimai jūros tiltu, bet ir kviečiama maloniai pasivažinėti jūroje motoriniais ir buriniais laivais, ko vasarotojams negalėjo pasiūlyti 1932 m. dėl infrastruktūros trūkumo. Dar daugiau - Palangos burmistras Vladas Kraujelis interviu 1935 m. birželio 28 d. dienraščio „Lietuvos Aidas“ numeryje atskleidė, kad kitąmet ant paties jūros tilto galugalio Palangos savivaldybė ketina statyti restoraną: „Tam reikalui bus atnaujintas visas nesutaisytas tilto galas. Žiemos metu, kai dideli vėjai ir audros, bus galima tą restoraną išardyti ir nukelti.“ Burmistro planams nebuvo lemta išsipildyti. 1935 m. liepą dienraščio „Lietuvos Aido“ puslapiuose aptariami pramogautojai, jų įvairios veiklos, minimas motorinis laivas „Bangpūtis“, kuris iš Palangos vasarotojus jūra nuplukdo iki pat Šventosios. Tačiau iš kitų žinučių aiškėja, kad tai nebuvo vienintelis laivas vasarą: „Jūroje, paskandinusioje saulę ir nurausvinusioje savo paviršių, plaukioja maži, tamsūs žvejų laiveliai. Nuo kalno matyt, kur driekiasi tinklas ir plūduriuoja plūdės. Tolumoje į jūrą įsikišęs senasis tiltas, romantiškiausia ir mėgstamiausia vasarotojų vieta. Ant paties tilto galo šiemet pastatytas oranžinis kioskas.“ Romantišką prieplaukos idilę, greičiausiai ir restorano ant... Atnaujinta 2021 m. vasario mėn. 26 d. Palangos tiltas - ko gero pati žinomiausia ir lankomiausia vieta Lietuvos pajūryje. Beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas yra ėjęs Palangos tiltu, o jei nėra apsilankęs, tai tikrai ne kartą apie jį girdėjęs. Ne be reikalo, nes tai 470 metrų, kuriuos galima nueiti virš jūros. Vieta, kuri buvo statyta, kaip pramonei skirtas objektas, nuo 1892 tapo ir iki šių dienų išliko itin populiaria ir romantiška pasivaikščiojimų vieta. Ant Palangos tilto žmonės palydi ir pasitinka Saulę, klausosi Jūros ošimo pertraukiamo žuvėdrų klyksmo rengia fotosesijas, žvejoja, vaikštinėja ar tiesiog grožisi Baltijos jūros horizontu. Palangos tiltas buvo naujai perstatytas 1997 metais, kai neatlaikęs audrų beveik visiškai sugriuvo.
Pastaraisiais metais Palangos tiltas tapęs neatsiejama Valstybinių ir kitų švenčių dalimi. Tilto statybos darbai buvo įgyvendinti 1882 metai, grafo Juozapo Tiškevičiausių iniciatyva. Pirmas 380 metrų ilgio tiltas buvo skirtas tikrai ne romantiškiems pasivaikščiojimams, jo atsiradimo tikslas buvo išgabenti produkciją iš Tiškevičių valdomos Vilmiškių plytų gamyklos. Iš netoliese Palangos esančios gamyklos plytos buvo gabenamos arklių tempiamais vežimais, kurie važiavo siaurais bėgiais. Prie tilto pradžios plytos buvo perkraunamos į vežimėlius taip pat riedančius bėgiais, kurie nugabendavo produkciją likusią kelio dalį - iki tilto pabaigos. Ten viskas buvo pakraunama į laivą.
Pramonės tikslu tiltas naudojamas buvo vos kelioliką metų, manoma, kad paskutinis kartas, kai tiltas pasitarnavo kaip logistikos grandis buvo apie 1900 metus. Būtina paminėti, kad tilkas kaip prieplauka laivams buvo naudojama ne tik kroviniams gabenti, kurį laiką tarp Palangos ir Liepojos kursavo laivai, kurie plukdė ne tik prekes, bet ir keleivius. Nepavykus įgyvendinti ambicingų prekybinių planų, tiltas liko naudojamas kaip J. Istoriškai žinomiausiu laivu, kuris švartavosi uoste prie Palangos tilto, tai karinis laivas "Prezidentas Smetona".